1941 m. naciams okupavus Lietuvą, Danielius Pomerancas kartu su savo besilaukiančia žmona Riva buvo uždarytas į Kauno getą. Gete be jokios medicininės pagalbos, rūsyje netrukus jiems gimė duktė Siuzi (vėliau Danutė). Kauno gete reguliariai vyko akcijos, tad tėvai suprato, kad mažąją mergaitę reikia kaip nors išgelbėti, išgabenant už geto ribų.

Riva Zolkaitė žinojo, kad Kaune gyvena garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas su šeima. Jo žmona tuomet gerai žinoma teatro aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė draugavo su Rivos seserimi iš Kretingos Sonia Karlinskiene, jos kartu praleisdavo vasaras Palangoje. Siuzi mama paskambino E. Žalinkevičaitei-Petrauskienei telefonu ir apsimetė savo seserimi Sonia, kviesdama aktorę į susitikimą Kauno senamiestyje. Vėliau R. Pomerancienė paaiškino šios priverstinės apgavystės priežastį – paprašė išgelbėti jos šviesių plaukų, mėlynų akių mergytę, visai nepanašią į žydaitę.

E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė nedvejodama sutiko.

„Mano tėveliai buvo gerai žinomi Kaune, tad galima tik įsivaizduoti, kaip jie rizikavo, nes už priimtą žydų vaiką grėsė mirtis. Tačiau žmogiškumas jiems buvo svarbiau”, – pasakojo Petrauskų dukra Aušra, kuri visada Danutę vadino savo seserimi.

Išnešti pusantrų metų mergaitę iš geto ėmėsi Balys Simanavičius (1907–1984), kuris dirbo kailių fabriko „Lapė” direktoriumi ir turėjo leidimą lankytis gete.

„Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi galvojo – aš arba užmigsiu, arba numirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: ‘Kas čia yra?’, aš atsibudau ir pradėjau inkšti. B. Simanavičius, kuris mane nešė, atsakė, jog maiše yra ‘maža kiaulaitė’. Gal tas karininkas kažką ir įtarė, bet leido išeiti”, – pasakoja filme D. Pomerancaitė.

B. Simanavičius atnešė mergaitę į Petrauskų namus, o paklaustas, koks mergaitės vardas, pasakė, jog Danutė. Tam, kad nuslėptų nuo pašalinių akių, netrukus Petrauskai mergaitę išvežė į šeimos dvarą netoli Telšių, po to persikėlė į Palangą. Artėjant frontui, Petrauskienė su vaikais per Kuršių neriją pasitraukė į Vakarus ir ten išbuvo iki pat 1948 metų. Kipras Petrauskas po karo grįžo į namus, o jo žmona su vaikais liko Vokietijoje, gyveno pabėgėlių stovykloje netoli Štutgarto.

„Būdami Vokietijoje mes gaudavome tėčio laiškus, raginančius nebijoti grįžti į Lietuvą, – pasakojo A. Petrauskaitė. – 1948 metais mama kartu su manimi ir Danute ryžosi šiam žingsniui, o mamos tėvai, sūnus Leonas, dukra Guoda išvyko į Australiją. Mama ilgai dvejojo. Ir ne veltui – iš traukinio, kuris atvežė mus iš Berlyno į Vilnių, buvo išleistos tik kelios šeimos – kiti nuvažiavo tiesiai į Sibirą. Vėliau išgirdau, kad į tremtinių sąrašą buvo patekę visi teatralai, tačiau anuometinė valdžia nesiryžo visų išvežti. Be to, sovietų valdžiai buvo paranku, kad garsių žmonių šeimos grįžta iš emigracijos į Lietuvą”, – pasakojo A. Petrauskaitė.

Danutės tėvas D. Pomerancas 1942 m. iš geto buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur, praėjęs visą jos pragarą, 1945 m. sulaukė išvadavimo. Stovykloje jam kažkas davė smuikelį, kuris ir padėjo išlikti. Jis nė neįtarė, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos Vokietijoje buvo apsistojusi ir E. Petrauskienė su savo vaikais bei jo dukra Danute.

Vieną dieną Kaune Kęstučio gatvėje į butą, kur gyveno Riva Pomerancienė su savo sesers dukra Rūta, pasibeldė nedidelio ūgio vargingai atrodantis sulysęs vyras. Tai ir buvo pėsčias iš Vokietijos sugrįžęs jos vyras Danielius. Nieko nežinodami apie savo dukros Danutės likimą, 1946 m. jie įsidukrino Rūtą, kuri tapo Pomerancaite.

1948 m. vasarą pas juos į namus atėjęs K. Petrauskas pranešė, jog atsirado jo žmona, o kartu – ir Pomerancų dukra Danutė, ir kad greitai jos grįžta iš Vokietijos. Danutei pripratimo prie naujos šeimos procesas buvo nelengvas, mergaitė gyveno su savo tėvais, bet dažnai lankydavo ir savo išgelbėtojus. Ji mama vadindavo ir mamą, kuri ją pagimdė, ir tą mamą, kuri ją išgelbėjo. E. Petrauskienė ir toliau globojo abi Pomerancų šeimos mergaites: Danutę ir Rūtą, kurios jos šeimoje praleisdavo nemažai laiko ir visada buvo laukiamos.