Juozas Petrulis – vienas iš daugiau nei 100 metų istorijos skaičiuojančio Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojų, kuris reikšmingai prisidėjo puoselėdamas ir saugodamas Lietuvos kultūrą, tradicijas, paveldą. Muziejaus Etnografiniame archyve, kuris dėl savo iškirtinės kultūrinės vertės 2006 m. įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis” Lietuvos nacionalinį registrą, saugoma daug J. Petrulio surinktos medžiagos, aprašų, brėžinių apie senąją lietuvių gyvenseną, etnografiją, kultūrą, paveldą. Tai, ką tuo metu dar buvo galima užfiksuoti, buvo užfiksuota ir išsaugota būtent tokių pasiaukojusių žmonių dėka. Šiandienos tyrinėtojams ir visiems mums tai neįkainojama medžiaga, leidžianti pažinti mūsų protėvių gyvenimą. Tačiau reikia nepamiršti, kad J. Petrulis muziejuje dirbo sudėtingais laikais, kai buvo sunkios materialinės, kultūrinės, dvasinės sąlygos, kai teko daryti vertybinius pasirinkimus. Tad yra dar viena nepaprastai šviesi šio žmogaus pusė – jo kilnūs ir garbingi poelgiai – pagalba žydams Antrojo pasaulinio karo metais. Apie šiuos savo darbus jis pats beveik nekalbėjo, nesigyrė, nelaikydamas to kažkuo ypatingu, o tik paprastu žmogiškumu.

Juozas Petrulis gimė 1904 m. balandžio 23 d. Rudikuose (Kupiškio raj.). Šeimoje kartu augo trys seserys. Kaip vėliau pasakojo pats J. Petrulis, „būdamas 7-8 metų, įėjau į piemenų draugiją. Kiekvieną dieną kaimo laukų platybėse pakaitomis ganiau arklius, raguočius, avis, kiaules, žąsis“, o jį supantys kaimo žmonės pasakojo įvairias įdomias istorijas apie milžinus, šventąją ugnį ir pan. Tai pastūmėjo jaunąjį Juozą į artimą ryšį su savo kraštu, gimtinės praeitimi „su dūminės pirkios ir po langais žydinčių žolynų kvapais vaikui nejučia veržėsi į sielą ta nepakartojama atmosfera, kuria dvelkia tėvų kiemas, motinos dainos, kaimynų, medžių, paukščių kalba. Visa tai auklėjo be žodžių didelę meilę savo kraštui, brandino didelį troškimą, kuris ilgainiui virto aiškiai suvoktu tikslu – būti naudingu gimtajai žemei, jos žmonėms“. Juozo mama Veronika Greičiūnaitė-Petrulienė buvo daraktorė. Ji buvo Rudikuose veikusios slaptos lietuviškos mokyklos mokytoja. Tad nuo pat mažens skaityti mokė ir sūnų Juozą, vėliau išleido jį į Salamiesčio pradžios mokyklą.

Juozas baigė Kupiškio progimnaziją, vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. Jau gimnazijoje, mokytojo paskatintas, pradėjo rinkti tautosaką. 1921 m. laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ buvo išspausdinti jo surinkti ir užrašyti senųjų kaimo žmonių pasakojimai. J. Petrulis įstojo į Lietuvos universitetą, tačiau studijų nepabaigė. Jaunas vaikinas buvo ir visuomeniškai aktyvus. Jis buvo Lietuvos jaunimo sąjungos („jaunimiečių“) Salamiesčio „Žiburio“ skyriaus vienas iš kūrėjų, taip pat jo sekretorius. Jaunimiečių šūkis buvo „švieskis ir šviesk“. Organizacija siekė jaunimą įtraukti į kultūrines, visuomenines veiklas, paskatinti jį lavintis, propagavo demokratines, tolerancijos idėjas, J. Petrulis prisijungė ir prie tuo metu Lietuvoje savo veiklą vysčiusių tolstojininkų, kurie rėmėsi rašytojo Levo Tolstojaus pažiūromis, filosofija, ieškojo ramaus ir taikaus gyvenimo. Tolstojininkų pažiūros nulėmė ir tai, kad J. Petrulis buvo vegetaras, pasisakydavo prieš gyvūnų žudymą. Kaip pasakojo jo sūnėno, kurio namuose svečiuodavosi Juozas, žmona Pranė Tamošiūnienė: „Atvažiavęs iš Vilniaus ankstyvą pavasarį pats gamindavosi įvairius valgius iš garšvų, rūgštynių ir kitokių žolynų“. Laikydamasis tolstojininkų pažiūrų, 1926 m. J. Petrulis, pašauktas tarnauti kariuomenėje, atsisakė, pareikšdamas, kad „kariuomenės buvimą ir karinę tarnybą laikau priešingus ir nesuderinamus su savo sąžine“. Už tai jis buvo nuteistas kalėti 8 metus. Šią bausmę J. Petrulis atliko Kauno, Panevėžio, Šiaulių kalėjimuose. Tačiau tuo metu laiko tuščiai neleido. Dirbo kalėjimo knygrišykloje. Susidomėjęs esperanto kalba, vertė tekstus iš esperanto į lietuvių kalbą, rinko žodžius lietuvių kalbos žodynui, taip pat lietuvių ir esperanto kalbos žodynui. 1933 m. J. Petrulis išėjo į laisvę. Grįžo prie kraštotyrinės veiklos. 1934 m. J. Petrulis išvyko į Italiją, kur slaugė sergančią giminaitę ir studijavo. Tačiau apsirgus mamai, J. Petrulis grįžo į Lietuvą. Besisvečiuodamas Italijoje jis praplėtė savo akiratį susipažindamas su šios šalies kultūros paminklais, o tai tik dar labiau paskatino galvoti apie gimtosios šalies kultūros paveldą. 1938 m. P. Bugailiškis pakvietė J. Petrulį dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Muziejuje J. Petrulis buvo atsakingas už muziejinių vertybių apskaitą, aprašymą, taip pat rūpinosi eksponatų restauravimu ir konservavimu. J. Petrulis taip pat įsitraukė į Šiaulių kraštotyros draugijos veiklas, tapo leidinio „Gimtasai kraštas“ redakcijos sekretoriumi. Gausus J. Petrulio surinktos medžiagos fondas saugomas ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Petrulis nacių okupacijos metais ryžosi gelbėti itin sunkioje situacijoje atsidūrusius žydus. Jis kartu su savo artimais bičiuliais šelpė maistu geto kalinius, padėjo kai kuriems iš jų pabėgti, rasti saugią vietą pasislėpti. Kaip pats vėliau kukliai užsiminė: „Iš paniekinimo ir mirties man pavyko išgelbėti tik dvi šeimas. Kitų tolimesnio likimo nežinau, nors daug kam daviau adresus, kur galėjo būti saugūs“. Šiame reikale artimiausi jo bendradarbiai buvo Vilandų, Levinskų, Aleknų, Kalendrų šeimos.

Į J. Petrulį pagalbos kreipėsi ir šiaulietė gydytoja Riva Trusfusaitė-Jofienė, kuri paprašė gelbėti Šiaulių gete kalinčius jos vaikus, penkiametį sūnų Mošę, šešiametę dukrą Rūtą, seserį Etą ir 68 metų mamą. J. Petrulis juos priglaudė, vėliau pasirūpino jų slėpimu pas patikimus asmenis Mažeikių, Joniškio rajonuose bei pas kupiškiečius Pauliną ir Povilą Aleknas. Eta anksčiau nebuvo pažįstama su J. Petruliu, tačiau nacistinės okupacijos metais jis priėmė ją ir giminaičius gyventi savo bute Šiauliuose, kol jiems buvo surastas kitas prieglobstis. Mažametė Etos sesers dukrelė J. Petrulio namuose liko gyventi ilgesniam laikui. Tol, kol pradėjo sklisti gandai apie tai, kad J. Petrulis slepia žydus. Suradęs mergytei kitą vietą kaime, jis pats išvyko iš Šiaulių, kai jo pradėjo ieškoti vokiečių policija. J. Petrulis buvo žmogus, kuris liko ištikimas savo principams.

Pasirinkęs gyvenimo vertybes, turėdamas tam tikrus nusistatymus, jis jų laikėsi, nepaisant nepalankių aplinkybių, sudėtingų situacijų ar kainos, kurią už tai reikėjo sumokėti.

Tekstas parengtas remiantis Vilmos Karinauskienės straipsniu "Juozas Petrulis. Muziejininkas, pasiryžęs neeilinei misijai" iš leidinio "Kupiškėnai - žydų gelbėtojai".