Abu Radlinskai – Jonas ir Felicija buvo našlaičiai. Felicijos tėtis mirė, kai ji dar buvo maža, šeimoje liko mama su penkiais mažais vaikais. O Jono abu tėvai mirė jo vaikystėje. Ir Joną ir dar mažesnį broliuką augino vyriausias likęs sūnus, kuriam tuo metu tebuvo 16 metų. Radlinskų dukra Marytė galvoja, kad būtent ši aplinkybė, tai, jog abu augo labai sunkiomis sąlygomis ir taip pažino gyvenimą, lėmė jų didelės empatijos jausmo susiformavimą.

Jau susituokę ir gyvendami Raižių kaime Jonas su Felicija susilaukė trijų dukrų – 1931 m. gimė Elena, 1936 m. Rozalija, o 1940 m. Marytė.

Šeima gyveno išnuomotame name Raižiuose, turėjo ūkį iš kurio vertėsi. Kartu su jais gyveno našlė Felicijos mama. Apart savo trijų vaikų Radlinskai užaugino dar tris vaikus – Jono brolio mažą sūnų priėmė pas save kai mirė brolio žmona, taip pat priėmė ir Felicijos brolio mažus dvynukus, kai mirė jų mama. Visus tris berniukus užaugino iki amžiaus, kuomet jie galėjo eiti į kariuomenę.

Karo metu šeima pas save priėmė šiltine susirgusį rusų kareivį, kuris atsiliko nuo kuopos. Felicija gydė jį pelynu, kol jaunuolis atsistojo ant kojų. Radlinskai jam siūlė pasilikti, bet jis atsisakė bijodamas, kad bus palaikytas dezertyru. Jonas gerbė jo sprendimą ir pasikinkęs arklį pavėžėjo iki Alytaus.

Dukras visą gyvenimą mokė, kad „reikia žmonėms gerą daryt, tuomet ir Dievas padės“. Radlinskų gailestingumas išgelbėjo ir dvi jaunas žydų mergaites Holokausto metu. 1942-ųjų rudenį, į Radlinskų duris pasibeldė Butrimonių prekybininko, mėsos parduotuvės savininko dukterys Dora ir Šifra Reznikaitės. Jos buvo vienintelės likusios gyvos iš visos savo šeimos. Abi buvo nepilnametės, vienai apie 15 metų, kitai apie 16 metų. Jonas ir Felicija Radlinskai nutarė paslėpti merginas pas save. Jos slapstėsi įvairiose sodybos vietose – namo rūsyje, palėpėje, kluone, vasarą kartais slėpdavosi laukuose, šieno kūgiuose. Buvo iškasta duobė-slėptuvė ir kambaryje, po lova, kur Dora ir Šifra slėpdavosi iškilus netikėtam pavojui. Pranešti seserims apie pavojų buvo išmokyta jauniausia Radlinskų dukra Marytė, kuriai tuo metu buvo tik trys metukai – vaikui buvo prisakyta, kad kai šeima išeina į laukus dirbti pamačiusi kieme kokį svetimą žmogų turi bėgti pas seseris Reznikaites ir rodyti į slėptuvę. Marytė tai darė ne kartą. Felicija išmokino merginas siūti, kad, ištisas dienas praleisdamos slėptuvėje, jos turėtų kuo užsiimti. Kai Radlinskų šeima susirinkdavo vakarienei, būdavo užtraukiamos užuolaidos ir prie Radlinskų šeimos narių prisijungdavo Dora su Šifra. Jonas ir Felicija nemokėjo skaityti, todėl Dora arba Šifra jiems perskaitydavo laikraščius, stengdavosi surasti žinių apie fronto naujienas. Pas Radlinskus seserys išgyveno iki karo pabaigos.

Po karo Jonas seses nuvežė į jų namus Butrimonyse, tačiau namas buvo beveik sugriautas – išvogtas su išdaužytais langais. Jonas pasiūlė iš jų namą nupirkti, taip seserys gavo pinigų kurių joms reikėjo, kad nukaktų pas gimines Kaune. O Jono ir Felicijos šeima, bijodami likti Raižiuose, persikėlė į Butrimonis, į savo naują namą, kurį laikui bėgant susiremontavo. Po kurio laiko turguje Felicija sutiko buvusią kaimynę iš Raižių ir gavo patvirtinimą, kad pasielgė teisingai – po karo Raižiuose ne kartą lankėsi vyrai, kurie ieškojo Radlinskų, kaip „gerų žmonių, kurie gelbėjo žydus“.

Abu Radlinskai buvo totoriai, išpažino islamą. Felicija buvo uolesnė tikinčioji, nei Jonas, dažniau lankydavosi mečetėje. Akivaizdu, kad žmonių pagal tikėjimą ir religiją Radlinskai neskirstė. Ne tik, kad islamą išpažįstančių totorių šeimoje buvo slepiamos žydės, bet ir artimas Jono draugas Butrimonyse buvo katalikų kunigas.

Jonas mirė 1956 metais, namuose liko Felicija, jos mama ir trys dukros. Ir net sunkiau gyvendamos jos savo maistu dalindavosi su dar labiau vargstančiais kaimynais. Užaugusios dukros viena po kitos išsikėlė į Kauną. Po Felicijos mamos mirties dukros į Kauną atsivežė ir Feliciją. O Butrimonių namą Felicija paliko vienam iš vaikystėje augintų dvynukų.