Leokadija Zarembaitė – išprususi, etiketą ir geras manieras vertinanti mergina ištekėjo už Karolio Ruzgio – savanorio, baigusio mokytojų seminariją. Šeima susilaukė trijų vaikų – Meilės Onutės (g. 1927), Eglės Marytės (g. 1928) ir Aurimo (g. 1930). 

Karolis dirbo mokyklos direktoriumi ir mokytoju Žvangučių kaime ir Želvoje. Šeima gražiai ir darniai gyveno, deja, 1932 metais įvyko tragedija – Karoliui trūko apendiksas ir jis mirė. 

Leokadija liko viena su trimis vaikais – vyriausiai tuo metu buvo penkeri, mažiausiam dveji. Moteris labai sunkiai vertėsi, tačiau sugebėjo vaikus ne tik išmaitinti, bet ir leisti į mokyklą – tūrėjo ūkį, kuriuo dalinosi su dalininku, taip pat labai kruopščiai ir dailiai siuvo, tad prisidurdavo iš savo siuvinių, be to Leokadijai padėjo jos sesuo ir brolis (brolis Juozas Zaremba buvo labai gabus – pats pasistatė malūną ir plytinę. 1949 m. buvo ištremtas į Sibirą, kuriame taip pat sugebėjo pastatyti malūną).

Vokiečiams okupavus Lietuvą ir pradėjus persekioti žydus, Kacų šeima pasibeldė į Leokadijos Ruzgienės namų duris. Leokadija pažinojo Leibą ir Bertą Kacus – jie turėjo parduotuvę Giedraičiuose, kurioje pati apsipirkdavo ir parduodavo savo siuvinius, o jų dukrą Lėja Mira bendravo su Leokadijos dukromis.

Iš pradžių Leokadija pasakė bijanti dėl savo vaikų – vyriausiai dukrai tuo metu buvo tik 14 metų. Visgi, Leokadija sutiko juos priimti kelioms dienos. Tačiau kai Kacai susiruošė išeiti, Leokadijos vaikai pradėjo verkti, sakydami, kad jie visi pražus. Tada Leokadija Ruzgienė ryžosi rizikingam žingsniui – pasiūlė visiems Kacų šeimos nariams pasilikti. Beveik visą laiką jie slėpėsi kamaroje arba po kamara buvusiame rūsyje. Deja, miestelyje pasklido kalbos, kad Ruzgių namuose slapstomi žydai. Leokadija apie tai žinojo, tačiau, suprato, kad ji yra vienintelė viltis pasmerktiesiems ir pasakė „Kur aš juos išvarysiu... kas bus – tas bus“. 

Kaip liudija Leokadijos Ruzgienės sūnus Aurimas Ruzgys ir išsigelbėjusioji Lėja Mira Kacaitė po trijų metų slapstymosi iš Giedraičių atvyko vietiniai policininkai, atliko kratą, aptiko besislapstančius žydus, juos suėmė ir kartu su Leokadija Ruzgiene išvarė pradžioje į Giedraičių areštinę, o vėliau išvežė į Ukmergės kalėjimą. Leokadija Ruzgienė išbuvo Ukmergės kalėjime šešis mėnesius, kol frontas priartėjo prie Ukmergės. Vaikai tuo metu gyveno vieni namuose, abi mergaitės siuvo, taip pat kiek galėdamas jais rūpinosi Leokadijos brolis Juozas. 

Artėjant frontui, kalėjimo prižiūrėtojai išleido iš kalėjimo kalinius. Išėję iš kalėjimo, Leokadija Ruzgienė ir Kacai iš pradžių nuėjo į Vaitkuškį, pas Leokadijos gimines. Praėjus fronto linijai, visi išgelbėtieji žydai kartu su Leokadija Ruzgiene sugrįžo į jos namus Dudėnų kaime.

Kacų šeima nutarė išvykti iš Lietuvos. Leokadija nenorėjo viena su vaikais likti gyventi vienkiemyje – po karo moteriai su trimis vaikais tai nebuvo saugu. Kacai Leokadijai paliko pusę savo namo, į kurį Leokadija su vaikais persikraustė 1946 metais. Po kurio laiko vaikai išsikraustė – sukūrė šeimas ar išvažiavo mokytis. Tuomet Leokadija persikėlė į Kauną, kur iki mirties gyveno su savo seserimi.

Meilė Onutė baigė bibliotekininkystės mokslus. Įsidarbino Vilniuje knygų rūmuose. Ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų. Šeima su vaikais Vilniuje nebeturėjo kur gyventi, tad grįžo į Giedraičius. Čia Meilė augino vaikus ir dirbo – per gyvenimą pakeitė ne vieną darbą. Meilės Onutės dukterėčia Ida Meilę atsimena, kaip labai inteligentišką ir išprususią, su kuria visada malonu bendrauti.