Samuelis Petuchauskas – 1921–1940 m. Šiaulių viceburmistras – pirmosiomis karo dienomis buvo sušaudytas Paneriuose. Jo žmona Marija Petuchauskienė ir sūnus Markas dvejus metus kalėjo Vilniaus gete, kasdien stengdamiesi išlikti gyvi ir nenumirti badu. Šį gūdų laikotarpį jiems padėjo ištverti geras Samuelio Petuchausko pažįstamas iš Šiaulių garsus advokatas Kazys Šalkauskis su žmona Vanda Šalkauskiene: kai Petuchauskienė atsidurdavo priverstiniuose darbuose mieste, jie pasikviesdavo ją į namus ir pamaitindavo, be to, visada įdėdavo maisto ir jos sūnui. Profesorius K. Šalkauskis parūpino Marijai Petuchauskienei ir Markui naujus autentiškus asmens dokumentus, su kuriais, Stasei Ruzgienei padedant, Vilniaus geto bėgliams Markui ir Marijai Petuchauskams pavyko pasiekti Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio ir jo žmonos mokytojos Rozalijos Sondeckienės namus Šiauliuose, kur jie buvo šiltai priimti. Vėliau Marija ir Markas Petuchauskai buvo pervežti į Sondeckio giminės ūkį Šašaičių kaime. Ten jų pagrindiniais gelbėtojais tapo šio stambaus ūkio šeimininkai – Jackaus Sondeckio sesuo Eugenija Sondeckaitė-Kazlauskienė su vyru Juozu Kazlausku.

J. Kazlauskas nuolat globojo M. Petuchauskienę ir jos sūnų Marką, ieškojo saugių slapstymo vietų. Neliko nuošaly ir kiti šios giminės nariai. Iš Marko Petuchausko prisiminimų: „Manimi, dvejus metus gete pusbadžiu gyvenusiu vaikigaliu, ypač rūpinosi Jackaus Sondeckio tėvas senasis Laurinas. Žemaitiškai jį vadinome Papuniu. Paprastas kaimo žmogus, tačiau apsišvietęs, sumanus ūkininkas Laurinas Sondeckis perdavė Kazlauskams pažangiai tvarkomą ūkį, sekė ir savo ūkyje diegė technines naujoves. [...] Šis senyvas žmogus rizikavo dukters, žento ir trijų anūkų gyvybėmis dėl mūsų, vakar dar visai nepažįstamų žmonių. Lauriną visi gerbė. Mažakalbis, lyg ir nesikišantis į ūkio reikalus, tačiau jo akys buvo tarsi visų aplinkinių sąžinės veidrodis. Niekad neužmiršiu jo meistriškai išdrožtų žemaitiškų klumpių ir dovanotų kailinių, gelbėjusių mane šaltą žiemą.“

Bet vienas Kazlauskų samdinys buvo Alsėdžių žydšaudys Vincė. Kazlauskai įspėjo Marką, kad būtų atsargus. Per didžiąsias talkas – šienapjūtę, javapjūtę, bulviakasį – iš Getaučių atvykdavo ir Papunio Lauryno Sondeckio bendravardžio sūnaus Lauryno šeima. Marką ypač globojo Lauryno dukros Aldona ir Valerija: mokė ūkio darbų, stengėsi apsaugoti nuo akistatos su Vince. Laurinas Sondeckis ir Juozas Kazlauskas pasiskirstė pareigomis: Laurinas ieškodavo naujų slėptuvių ir radęs pranešdavo Kazlauskui, o šis nuveždavo Mariją Petuchauskienę su Marku į kitą vietą. Net susidarius kritiškai padėčiai, kai, pasak M. Petuchausko, „traukdamiesi su naciais jų talkininkai, žydšaudžiai, policininkai, kitų kolaborantinių struktūrų darbuotojai, apsistoję Žemaitijos kaimuose, sėjo tarp valstiečių įtarumą ir baimę ir rasti valstietį, kuris ryžtųsi slapstyti žydę su vaiku, buvo beveik neįmanoma, Laurinas Sondeckis sugebėjo padaryti ir tai“.