Elena Repčytė gimė Medikoniuose, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Elenos tėvai buvo patriotiški ir išpažįstantis tikrąsias krikščioniškas vertybes. Mokslas ir žinios buvo vienas iš šeimos prioritetu, tad visi Repčių vaikai, įskaitant dukras, buvo išmokslinti, o mokslus baigė ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje. Elenos brolis būrė būrius kovai prieš bolševikus. Elena mokėsi institute kilmingos panelėms, taip pat studijavo teisę Lietuvos universitete, o 1925 – 28 m. tęsė studijas Belgijoje. Grįžusiai iš Belgijos Elenai brolis padėjo įkurti mokyklą Vabalninke, kurioje Elena apylinkės vaikus mokė Prancūzų kalbos ir etiketo. Vabalninke Elena susipažino su savo būsimi vyru Antanu, kuris tuo metu Vabalninke dirbo gydytoju. 1931 m. Starkų šeimoje gimė pirmasis vaikas – sūnus Kęstutis, o 1935 m. dukra Elena - Valerija.

Elena buvo ne tik stipri patriotė su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau ir tikra inteligentė. Savo ruožtu buvo apsisprendusi šviesti Lietuvą. Rašė daug į prieškario spaudą apie etiketą, o ištekėjusi už gydytojo savo straipsniuose jį cituodavo kalbėdama apie higieną ir sanitarines temas. Taip pat išleido keletą receptų knygų. 1933 – 36 metais užėmė žurnalo „Moteris“ vyriausiosios redaktorės pareigas.

1942 m. į Starkų šeimos duris pasibeldė pažįstamas prašydamas, kad jie savo namuose paslėptų buvusią Antano srautinių paskaitų studentę Olgą Gurvich. Antanas, turėjęs priimti staigų sprendimą, atsakė, kad negali neslėpti. Starkų šeima gyveno daugiabutyje, laiptine dalinosi su gestapo karininku. Antanas su Elena suteikė Olgai kambarį ir nevertė jos slapstytis – vakarais mergina net eidavo pasivaikščioti. Visgi šeima turėjo veiksmų planą ką daryti ištikus pavojui – vaikai buvo išmokyti į namus atbėgti prieš įeinant svečiams ir įspėti Olgą, o kratos atveju Olga turėjo bėgti plautis galvos, kad paslėptų savo tamsius vešlius plaukus ir būtų galima ją pristatyti esančia namų tarnaite. To paties daugiabučio rūsyje gyvenusios seserys Viktorija ir Elena Jacinavičiūtės savo ruožtu gelbėjo žydų tautybės mergaitę Ada Feldstein. Naktimis Ada nakvodavo pas Jacinavičiūtes, o dienas leisdavo pas Starkus su Olga.

1943 m. Antanas buvo gestapo suimtas ir įkalintas Stutthofo koncentracijos stovykloje. Elena su vaikais liko viena. Po Stutthofo išlaisvinimo Elenos vyras nebegalėjo grįžti į Lietuvą, tačiau perdavė Elenai žinią, kad liko gyvas - prieš jį išvežant į Stutthofą Antanas sugebėjo iš namų pasiimti mažą stiklinę skulptūrėlę, kurią išsaugojo visą kalėjimo Stutthofe laiką, o atsidūręs Švedijoje jis skulptūrėle per pasiuntį perdavė Elenai. Iš Švedijos 1947 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, nes į Lietuvą grįžti negalėjo. Būdamas JAV per raudonąjį kryžių užmezgė kontaktus su šeima Lietuvoje.

Po karo Elena vadovavo dietinei valgyklai Kaune. Maža to, kad sugebėjo pasirūpinti sklandžiu valgyklos darbu ir kokybišku bei skaniu maistu Elena valgykloje, atskirame kambarėlyje maitindavo žydus ir iš Sibiro grįžusius žmones. Vienas žydas, prieš vykstant turto surašymui, įspėjo Eleną, kad ji turinti pasakyti, jog jos šeima turi mažiau žemių nei yra iš tikrųjų. Elena taip ir padarė, ir išvengė Sibiro. Elenos namų laisvame kambaryje visad gyvendavo seminaristai ar neseniai iš Sibiro grįžę žmonės. Į vaikų purkštavimus, kad namuose visad yra svetimų Elena atsakydavo, kad reikia padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, kuriems yra sunkiau ar kurie turi mažiau.

Baigusi vadovauti valgyklai Elena išėjo į pensiją. 1973 m. Elena nuvyko pas Antaną į Ameriką. Nepaisant karjeros pasisiekimo JAV Antanas visąlaik ieškojo būdų, kaip grįžti į Lietuvą. Pagaliau jam pavyko – Vilniaus Universitetas pakvietė Antaną dėstyti. Deja, tais pačiais metais Antanas mirė JAV. Elena savo vyro urną pargabeno į Lietuvą.