Marijona Stonkienė su vyru Povilu Stonkumi ūkininkavo Žvingiuose, Šilalės krašte. Jų šeimoje augo duktė Zosė (Sofija) Stonkutė, vėliau Skierienė. Antrojo pasaulinio karo metais Stonkų šeima tapo prieglobsčiu iš Šilalės žydų žudynių išsigelbėjusiam berniukui Edmundui Ruvinui Zeligmanui.

Edmundas Ruvinas Zeligmanas gimė 1931 m. vasario 25 d. Šilalėje, kantoriaus šeimoje. Jo motina mirė 1939 m. Prasidėjus nacių okupacijai, 1941 m. liepos 7 d. Edmundas su tėvu ir broliu buvo uždarytas Šilalės sinagogoje. Naktį į ją buvo mėtomos granatos; viena pražudė jo brolį. Kitą dieną prie žudynių duobės berniukas matė nužudomą tėvą, tačiau pats sugebėjo pabėgti. Vėliau jis išvengė ir kitų žudynių. Per Holokaustą buvo nužudyti jo tėvas, du broliai ir sesuo.

Po kelių naktų miške Edmundas pasiekė pažįstamų Lašaičių namus Šilalėje. Jie berniuką nuprausė, pamaitino, bet suprato, kad pažįstamą vietos vaiką čia lengvai pastebėtų. Todėl išsiuntė jį į Jokūbaičių kaimą pas Oną Norbutienę. Ji slėpė Edmundą šaltoje kamaroje; kartais jis išeidavo į lauką vilkėdamas jos sūnaus Povilo drabužius ar ganyti karvių. Tačiau namas stovėjo prie kelio, kuriuo važinėdavo vokiečiai ir baltaraiščiai. Ona Norbutienė, kaime žinoma kaip pribuvėja, galėjo bet kada būti iškviesta iš namų. Ji susitarė su savo seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, gyvenusiais Žvingiuose, kad berniukui pas juos bus saugiau.

Marijonos sesuo Ona Norbutienė patikėjo jai ir Povilui berniuko gyvybę. Šis sprendimas reiškė ilgalaikę atsakomybę: kasdien rūpintis persekiojamu vaiku, rasti jam saugią vietą ūkyje ir išlaikyti paslaptį net nuo kaimynų. Stonkų dukra Zosė taip pat minima tarp Edmundo gelbėtojų.

Stonkai priglaudė Edmundą žinodami, kad už pagalbą persekiojamam žydų vaikui gresia mirtinas pavojus. Žvingiuose gyveno vokiečių šeima; pasak paties Edmundo atsiminimų, apie jo buvimą žinojo tik Žvingių klebonas. Vasarą berniukas slapstėsi rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. Gelbėtojai turėjo jį maitinti, saugoti ir išlaikyti paslaptį per ilgus okupacijos metus.

1944 m. spalį vokiečių pajėgoms pasitraukus iš Žvingių, Edmundas pagaliau galėjo išeiti iš slėptuvės. Po kelių dienų padėkojęs gelbėtojams jis persikėlė pas Praną Šimutį ir jo seserį Šėrikų kaime netoli Šilalės. Jie priglaudė našlaičiu likusį jaunuolį kaip savo vaiką. 1951 m. Edmundas baigė Šilalės gimnaziją, 1956 m. – Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, vėliau dirbo inžinieriumi ir mokytoju. 1964 m. vedė ir užaugino dukterį. 2001 m. Vilniuje užrašytuose atsiminimuose jis su dėkingumu minėjo Marijoną ir Povilą Stonkus.