Alfonsas Sviderskis gyvenęs su žmona, sūnumi ir savo tėvu šalia Kauno sutiko iš geto išgelbėti ir namuose paslėpti dviejų metukų mergaitę vardu Rūta. Rūta dienomis žaisdavo su savo bendraamžiumi Alfonso sūnumi Romu. Po kurio laiko Alfonsas sutiko namuose paslėpti ir Rūtos tėvą Mordechai Karnovsky, bei dar du brolius – Levą ir Meilachą Vinikus. Jiems savo sklype įrengė slėptuvę, kurioje naktimis pradėjo miegoti ir Rūta, norėdama būti arčiau tėčio. Visą tai Alfonsas su žmona, bijodami nepritarimo ir saugodami jo sveikatą, slėpė nuo savo vyresnio amžiaus tėvo. Dar daugiau įtampos atsirado, kuomet hitlerininkai įsirengė savo štabą jų pirkioje. Visi žmonės sulaukė karo pabaigos.

Gražus sutapimas, kad kol Alfonsas slapta savo namuose gelbėjo žydus, jo brolis Stasys Sviderskis taip pat gelbėjo žydų vaikus juos išvežęs iš Lietuvos. Nei vienas brolis tuo metu nežinojo apie kito brolio veiklą.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999

Stumdamas priešais save vaikišką vežimėlį, žmogus tolo nuo geto tvoros. Greičiau, greičiau namo! Ausyse tebeskambėjo švelnus, geras žmonos balsas:
"Auginkim šitą mergaitę, Alfonsai. Bus Romukui draugė". Bet argi namuose bus lengviau, argi bus saugiau - juk vežimėlyje svetimas vaikas, maža žydaitė, ir už jos slėpimą gali sušaudyti visą šeimą. "Saugok ją, Sviderski", - vietoj atsisveikinimo teištarė tas žmogus. Bet ir Alfonsas, ir jo žmona jau buvo apsisprendę - Rūtelė liko pas juos.
Slogūs, nerimo kupini mėnesiai, metai slinko, ir niekas dar nežinojo, kada pasibaigs karas ir kas jį laimės. 1944 metų pavasarį, kai žinios iš fronto jau leido tikėtis, jog atomazga arti, Alfonsas išvažiavo į Vilijampolę su reikalais. Iš geto teritorijos per garsiakalbį sklido trankios muzikos garsai, bet jie negalėjo nuslopinti širdį veriančių klyksmų. Alfonsas matė, kaip budeliai, apsikarstę ginklais, vilko iš namų pusnuogius vaikus ir tarsi pliauskas svaidė i sunkvežimius. Tas vaizdas visam gyvenimui įsirėžė į jo atmintį. Ir kiekvieną sykį, žiūrėdamas į Rūtelę, Alfonsas pasibaisėdamas galvojo: ji galėjo būti viena iš anųjų.
Bėda, kaip žinia, viena nevaikšto - Sviderskių sodyboje laikinai įsikūrė hitlerininkų štabas. Tačiau ir šeimininkas nebuvo pėsčias: jau prieš tai buvo iškasęs netoli namo slėptuvę. Dirbo atsargiai, naktimis, net senelis jo tėvas nežinojo tikrosios tos slėptuvės paskirties. Tėvo ramybę reikėjo ypač tausoti - nuo pat karo pradžios šeima neturėjo jokių žinių iš jaunesniojo brolio Stasio, Druskininkų pionierių stovyklos vadovo. "Žiūrėk, neužtrauk šeimai kokios nelaimės", - retsykiais palinguodavo galva tėvas. O kai vokiečiai jau buvo pasitraukę, ir iš bunkerio, merkdamiesi nuo akinančios saulės, išlindo broliai Levas ir Meilachas Vinikai, o įkandin jų - Rūtelės tėvas Karnovskis, senelis aiktelėjo: šitokie reikalai pačioje hitlerininkų panosėje! Bet sielos gilumoje buvo patenkintas: šaunuolis Alfonsas, nepadarė gėdos Sviderskių giminei.
- Buvo naudos ir iš fašistų, - pajuokavo sūnus. Užsidega šviesą ir nė nenutuokia, kad tuo pačiu įsižiebia lemputės ir bunkeryje. Aš juk buvau nutiesęs laidus po žeme.