Prasidėjus karui Stasys Sviderskis, būdamas vos 21 metų, ėjo Druskininkų pionierių stovyklos viršininko pareigas. Giedrą 1941 metų birželio 22 rytą Stasys neturėjo laiko ilgiems svarstymams - jis buvo atsakingas už 150 vaikų, iš kurių daugiau nei 70 buvo žydų tautybės. Suprasdamas, kad reikia bėgti iš pasienio, Stasys susitarė su ešelono mašinistu, manais pažadėjęs už paslaugą atiduoti visų stovyklos patalpų raktus. Vaikams sakė, kad jie leisis į turistinį žygį, ekskursiją, nes pats nežinojo, kad tai truks mėnesį laiko ir baigsis prie Uralo. Vilniuje tuo metu situacija taip pat nebuvo saugi. Tad Sviderskis nutarė vaikus vežti toliau į rytus, ieškoti saugios vietos.Sviderskis su vaikais pervažiavę visą Rusiją pasiekė Udmurtiją, Sarapulio miestą. Išsigelbėjusieji buvo apgyvendinti buvusiuose poilsio namuose, o artinantis žiemai perkraustyti į Šarkanų vaikų namus. 1941–1942 m. žiemą S. Sviderskį mobilizavo į kuriamą 16-ąją lietuvišką diviziją. Sunkiai sužeistas jis pakliuvo į karo ligoninę. Ten jį susirado Lietuvos TSR vyriausybės pasiuntinys, mat Šarkanuose vaikai gyveno sumaišyti su udmurtų vaikais, buvo vadinami fašistais, skriaudžiami, mokomi tik udmurtų kalba. S. Sviderskis buvo atleistas nuo tolesnės tarnybos kariuomenėje, paskirtas vaikų namų direktoriumi. Patalpos vaikų namams rastos Debiosuose. Dėl patalpų skyrimo „reikėjo parodyti milžinišką asmeninę iniciatyvą. Aš tiesiog nenoriu aprašyti tų kančių ir vargų, kol išvežiau vaikus iš Šarkanų į Debiosus. Tik pabrėžiu, kad tai buvo sunkiau negu kelionė iš Druskininkų į Udmurtijos ATSR“. Prie Debiosų vaikų namų organizuota lietuviška vidurinė mokykla, buvo paskirta žemės, gyvulių. Ūkyje dirbo visi – pradedant direktoriumi, mokytojais ir baigiant vaikais. Badas nebegrėsė. Ten, pragyvenę keletą metų, visi vaikai su Stasiu Sviderskiu sulaukė karo pabaigos ir grįžo į Lietuvą. Dauguma Sviderskio globotų lietuvių vaikų laimingi grįžo pas savo tėvus, deja, tik nedaugelis iš 70 žydų vaikų Lietuvoje dar rado savo šeimas.

Viena iš Stasio išgelbėtųjų, Šulamita Elpertaitė-Kurilenko, prisimena:

„Tai jis, lietuvių vaikinas Sviderskis, pirmąją karo dieną nepabėgo, nepaliko mūsų likimo valiai, nepasimetė, o išrikiavo liniuotei, ir mes tvarkingai nužingsniavome į stotį. [...] Daug kartų ešelonas stodavo dėl bombardavimų, tekdavo bėgti laukan, gultis ant žemės, slėptis, po to jis rūpestingai mus surinkdavo ir vėl įsodindavo į vagoną. Tarp mūsų buvo mergaitė invalidė ir neūžauga berniukas, vardu Ickė. Bombardavimų ir apšaudymų metu Sviderskis nešdavosi juos ant rankų ir, laikydamas glėbyje, bėgdavo slėptis. Štai koks tai žmogus, kiek jame slypėjo gerumo ir gailestingumo. O kokie rūpesčiai slėgė jam pečius! – Juk mes keliavome be galo ilgai, reikėjo visus pavalgydinti, o tai nebuvo lengva anais laikais. Daugelis vaikų sirgo, reikėjo gauti vaistų, kai kuriuos teko išlaipinti ir leisti nuvežti i ligoninę.

...Tolimoje Udmurtijoje prabėgo mūsų pirmoji vasara be tėvų, bet jisai stengėsi mums juos atstoti, jis mylėjo mus visus ir rūpinosi visais kaip tikras tėvas. [...] Ak, nelengva jam buvo su mumis – juk pusantro šimto vaikų, iš jų 70 žydų, o jis mylėjo visus be išimties. Važinėjo po Udmurtijos miestus ir kaimus, rinkdavo mums drabužius, knygas, sąsiuvinius. Jo dėka mums buvo sudarytos sąlygos gyventi ir mokytis.“

Stasys Sviderskis ilgai nebuvo Yad Vashem pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, nes neatitiko vieno kriterijaus – Holokausto metu gyveno ir vaikus slėpė ne Vokietijoje ar nacistų okupuotose teritorijose, o evakuacijos organizatoriai teisuolio vardą taip pat gauna tik itin retomis išimtimis. Vis dėlto, buvę Debiosų lietuvių vaikų namų auklėtiniai tol beldėsi į įvairių institucijų duris, kol įrodė, kad Stasys yra nusipelnęs Pasaulio tautų teisuolio vardo.

Gražus sutapimas, kad Stasio brolis Alfonsas, gyvenęs su tėčiu, žmona ir sūnumi per karą nieko nežinojo apie Stasio likimą ir misiją išgelbėti tiek vaikų. Tačiau bendros žmogiškos vertybės ir moralinės nuostatos buvo itin stipriai įskiepytos abiem broliams, nes, kol Stasys gelbėjo vaikus Udmurtijoje, Alfonsas savo namuose Kaune gelbėjo mergytę žydaitę, o specialiai tam įrengtoje slėptuvėje gelbėjo mergytės tėtį ir dar du iš geto pabėgusius brolius. Alfonsas šiuos žmones slėpė savo sodyboje, kurioje, sunku patikėti, laikinai buvo įsikūręs hitlerininkų štabas.