top of page

Šimelienė Jadvyga

* 1906 – 1944
* Apdovanota 1983

Petrašiūnų kapinės, Kaunas

Šimelienė Jadvyga

54.887408 24.008742

Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Jadvyga Žilionytė gimė 1906 metais. Maždaug XX a. III deš. pradžioje ištekėjo už miškininko Mykolo Šimelio. Šimelių šeima susilaukė 5 vaikų - Gražinos, Ramutės, Vido, Gedimino ir Algirdo. Gražina iki senatvės atsiminė, kaip mama didelei šeima sugebėdavo išvirti labai skanią žirnių sriubą. 1944 metais gimdydama šeštą vaiką Jadvyga mirė.



Pasakoja Mykolo Šimelio išgelbėti – Polia ir Moisiejus Museliai:

„Vieną dieną Korėno darbovietėj pasirodė Šimelis Mykolas ir, pasakęs: „Mano durys atdaros“, dingo. Korėnas vėl ėmė galvoti, kaip pabėgti iš geto ir kur pasislėpti. Tada jis prisiminė girininką Šimelį ir jo pasakytus žodžius. Čia jam iškilo dvi problemos. Šimelis negalės išlaikyti Korėno penkių žmonių šeimos. Karo metu su maistu ne taip lengva. Pats Šimelis su žmona Jadvyga turėjo penkis mažus vaikus (Gražina 8 metų, Ramutė – 7, Vidas – 5, Gediminas – 3 ir Algirdas 1,5 metų). Korėnas nutarė paimti su savim Aranovskį su žmona. Šie žadėjo mokėti už maistą jiems ir Korėno šeimai, kol teks gyventi pas Šimelį. Antras rūpestis – kaip pasiekti Strošiūnų girininkiją, kur Tarpumiškių kaime gyveno Šimelis.
Tuo metu Aranovskis jau neturėjo jokių galimybių gauti mašiną, ir štai jie atėjo pas mus prašyti mano vyro pagalbos: Korėnas žadėjo paimti vyrą ir mane su savim, tik mes turėtume mokėti savo dalį už maistą. Taip susidarė devynių žmonių grupė. Garaže vyras arčiau susipažino su vairuotoju Ignu Šepečiu. Jisai jau anksčiau buvo padėjęs išvesti keletą žmonių iš geto. Mano vyrui reikėjo grįžti atgal į getą, nes turėjo organizuoti mašinas išvežti geto pogrindininkus miškan pas partizanus. Taip 1943-iųjų lapkričio gale išvažiavom iš geto kaip darbo brigada į naktinę pamainą. Mašina sustojo apie kilometrą nuo Šimelio namo. Toliau nuėjom pėsti. Korėnas pabeldė į langą, ir greit atsidarė durys. Šimelis apsikabino su Korėnu, ir tas paaiškino, kodėl turėjo atvežti dar keturis žmones. Į tai Šimelis atsakė, kad jo durys atdaros visiems. Vyras grįžo atgal su mašina, o mes, aštuoni žmonės, įžengėme į namą.
Nuo tos akimirkos Šimelio šeimai prasidėjo didelių rūpesčių ir mirtinų pavojų metas. Trumpą laiką gyvenom viename mažame kambariuke. Šimelis paaiškino vaikams, kad jie niekam nesakytų apie svečius. Mes pasivadinom lietuviškais vardais. Greit pradėjom kasti bunkerį. Anga į jį buvo padaryta spintoje, kuri stovėjo šaltam kambariuke – Jadvyga ten laikė maisto produktus. Kambariuke buvo mažas langelis, per kurį įeidavo oras ir šviesa. Kad niekas nematytų, iškastą žemę nešėm ne į lauką, bet kibirais į pastogę. Nuo didelio svorio suplyšinėjo kambarių sienos. Šimelis atvežė lentų, padėjo sukalti sienas, narus, atvežė geležinę krosnelę, prikalė prie sienos mažą staliuką, įvedė šviesą ir rūpinosi, kad turėtume žmoniškas sąlygas gyventi.
1944 metų sausio 10 dieną mano vyras su Ignu Šepečiu atvežė Korėno brolį, jo žmoną ir dešimtmetį Chaimą Kaplaną ir liko pats su mumis. Taigi mūsų buvo jau dvylika. Aprūpinti maistu tiek žmonių Šimeliui buvo tikrai nelengva. Pasirodyti turguje ir pirkti maišus bulvių ir miltų duonai kepti buvo pavojinga – žmonės įtartų, kad perka ne sau. Šimelis paprašė patikimą žmogų Vasilijų Baraduliną, ir tas, nupirkęs mums maisto, atveždavo naktimis pas girininką.
Balandį Kaune ligoninėje mirė Jadvyga Šimelienė. Ruošdamasis su trimis vaikais važiuoti į laidotuves (du maži liko namie), Šimelis paprašė kaimynę pabūti jo namuose. Mes tuo laiku turėjom būti pasislėpę bunkeryje, kad pakviestoji kaimynė mūsų nepamatytų.
Kitą dieną iš Kaišiadorių darbo stovyklos pabėgo keletas žydų. Vokiečiai ir vietiniai policininkai puolė ieškoti pabėgėlių. Ir mūsų kaime ieškojo, ėjo iš vieno namo į kitą. Būdami bunkeryje, girdėjom kariškus žingsnius. Kai vokietis paklausė moteriškę, ar pas ją nesislapsto žydai, jinai pasakė, kad girininkas išvažiavo į žmonos laidotuves, o ji čia svetima. Vokietis pradėjo ieškoti ir nieko nerasdamas jau norėjo išeiti, bet pastebėjo kambariuko duris ir paėmė už rankenos, tačiau nesuspėjo atidaryti, kai atėjo Šimelis su vaikais. Jisai ištiesė vokiečiui ranką, pasisveikino, pakvietė į vidų. Ant stalo atsirado degtinės ir užkandžių. Kai abu išgėrė, vokietis pasisakė, kad jie ieško iš stovyklos pabėgusių žydų. Šimeliui nukrito akmuo nuo širdies. Išgėręs ir pavalgęs vokietis išėjo pamiršęs apie duris.
Vakare, kai viskas aprimo, kaimynė išėjo namo, Šimelis tyliai pabeldė į duris ir štai ką papasakojo. Eidamas iš geležinkelio stoties į namus, jis sutiko kaimyną, ir tas pasakė, kad kaime ieškoma žydų. Kaimynas, keletą minučių pakalbėjęs, nuėjo savais keliais, nežinodamas, kokį smūgį sudavė Šimeliui. Girininkas neabejojo, kad ieškoma mūsų, kad kaimynė bus mus pastebėjusi ir išdavusi. Minutę jis pastovėjo svarstydamas, ką jam daryti. Negrįžti į namus, pasislėpti miške su vaikais ir laukti, kaip viskas pasibaigs, šitaip gelbėjant save ir vaikus? Bet nutarė kitaip. „Žmogus miršta vieną kartą, – tyliai sau ištarė, – o gal aš galiu juos išgelbėti? – ir pasileido bėgti su vaikais namo. Ir suspėjo: davęs ranką vokiečiui, atkreipė jo dėmesį nuo durų, kurios buvo iš vidaus užrakintos. Nereikia daug rašyti apie girininką – tas vienas faktas rodo, koks ypatingas žmogus jis buvo.
Po kiek laiko pas Mykolą atvažiavo iš Kauno Stankūnienė Elena, kuri turėjo likti kaime ir auginti vaikus. Iš karto ji nežinojo apie mus, bet kai netikėtai pastebėjo Mejerį Korėną, pasakė Šimeliui, kad bijo likti čia ir nori grįžti į miestą. Mes, tai sužinoję, norėjom apleisti girininko namus, netrukdyti jam ir eiti į mišką. Šimelis jokiu būdu nesutiko – bijojo, kad mus pagaus ir nužudys. Kiekvieną kartą, kai mes apgailestaudavom, kiek vargo ir rūpesčių jam sudarom, jis atsakydavo: „
Pasaulis ne be gerų žmonių.“ Tie žodžiai parašyti ant paminklo, kurį pastatėm Kaune, Petrašiūnų kapinėse, kur palaidota Šimelienė ir simboliškai užrašytas ir jo vardas. Tą sunkią dieną, kai Elena nenorėjo likti pas girininką, iš geto pabėgo mano vyresnioji sesuo su vyru – jie atbėgo pas girininką, ir jisai paslėpė juos bunkeryje. Taip mes, keturiolika žmonių, buvome ten iki 1944 metų liepos 13-osios. Kada Raudonoji armija mus išlaisvino, Šimelis iš mūsų neėmė nei pinigų, nei dovanų, nei jokių apdovanojimų. Jis buvo didelis humanistas, mylėjo žmones, buvo sąžiningas, geros širdies. Jis buvo Žmogus!
Ne visiems patiko toks žmogus, ypač kad jis išgelbėjo 14 žydų nuo mirties, davė jiems pastogę, taip rizikuodamas savo ir šeimos gyvybėmis. 1945 metų liepos 10 dieną Mykolas išėjo į mišką pas eigulį ir nebegrįžo. Naktį atėjo miško žmonės į jo namus, paėmė jo drabužius ir pasakė, kad jis negrįš. Taip tragiškai pasibaigė tokio garbingo žmogaus gyvenimas. 1981 metais, jau būdami Izraelyje, mes kreipėmės į Jad Vašem, prašydami Mykolą ir Jadvygą Šimelius pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Mūsų prašymas buvo patenkintas, jie gavo tą garbingą apdovanojimą.
Mes, mūsų vaikai ir vaikų vaikai, amžinai saugosim šventą Jadvygos ir Mykolo Šimelių atminimą. Jad Vašem mums sakė, kad Mykolas Šimelis yra vienas garbingiausių Pasaulio Tautų Teisuolių.“


Štai taip netikėtai tragiškai susiklostė likimas žmogaus, kuriam pavojus, rodos, jau buvo praėjęs sulig vokiečių okupacijos pabaiga...

Parengė Kaišiadorių muziejaus istorikas Rolandas Gustaitis

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Išgelbėti žmonės (Yad Vashem puslapis):

Alter Arinovski
Etel Arinovski
Haviva Fischer Koren Liuba Haviva
Chaim Kaplan
Benjamin Koren
Jehudit Koren
Meir Koren Mayer
Morris Koren Moishe
Tanhum Koren
Polis Musel Karnovski
Moshe Musel
Fanya Nehmad Karnovski
Solomon Nehmad

Informacija surinkta naudojantis:

"Pasaulis ne be gerų žmonių", Algirdas Berželionis. Mūsų girios 2003/3
Mykolo ir Jadvygos anūkės Violetos pasakojimu

54.887408 24.008742

Jadvyga Šimelienė su savo vaikais

Tarpumiškio girininkija. Iš dešinės – Mykolas Šimelis su žmona Jadvyga

Jadvyga Šimelienė prie savo namų Tarpumiškio kaime

Gedimino Šimelio vestuvės. Vilnius, 1967. Šimelių vaikai ir išgelbėti žydai

bottom of page