Adomas ir Petronėlė Urbeliai buvo įsikūrę Kelmės pakraštyje ir gyveno kaip kaime. Urbelienė nuo ryto iki nakties triūsdavo savo mažame ūkelyje. Adomas Urbelis buvo padienis darbininkas, žvejas, padėjo žmonai ūkio darbuose.

Jehuda Meras buvo Žydų nacionalinio banko direktorius Kelmės mieste (Raseinių apskritis), kur gyveno su žmona Miriam ir dviem vaikais - Jonina ir Icchoku. Jis buvo viena pirmųjų baltraiščių aukų vokiečiams okupavus kraštą. Miriam buvo nušauta 1941 m. liepos 29 d. per masinių žudynių operaciją, vykusią miestelio dvare. Dvylikametė Jonina ir aštuonmetis Icchokas su nedidele grupele žydų vaikų išgyveno. Kelios vietinės lietuvės atnešdavo vaikams šiek tiek maisto, o kai vieta, kurioje jie buvo laikomi, liko nesaugoma, dalį jų slapta išvežė. Joniną ir Icchoką pasiėmė jų buvusi namų šeimininkė Michalina Legantienė. Ji nuvedė juos į savo vieno kambario būstą, išnuomotą Urbelių šeimos namuose. Kad Michalinai palengvintų dviejų vaikų priežiūros naštą, Adomas ir Petronelė Urbeliai pakvietė Joniną gyventi pas save. Sesuo ir brolis buvo pakrikštyti, nes gelbėtojai tikėjo, kad tai apsaugos juos nuo persekiojimo. Tačiau netrukus atvyko valdžia ir išsivežė vaikus į laikiną žydų stovyklą netoli Laukžemės kaimo, kur buvo laikomi paskutiniai apylinkės žydai. Broliui ir sesei Merams pavyko pabėgti ir jie grįžo pas savo gelbėtojus. Kadangi toliau juos ten slėpti buvo labai pavojinga, Petronelė Urbelienė su Zofija Sankiene surado jiems vietą nuošalioje Šakalių sodyboje. Situacijai Kelmėje nurimus, Jonina grįžo pas Urbelius, o Icchokas - pas Michaliną Legantienę.