Kelmės mieste gyveno batsiuvys Bronius Urbelis su žmona Ona ir trimis vaikais. Jų privatus namas stovėjo netoli miestelio centro. Šeima gyveno žemdirbišką gyvenimą, dirbo savo žemės sklypą, augino naminius gyvulius. Vaikams Elenai, Robertui ir Jasiui 1941 m. buvo 16, 14 ir 8 metai. 1943 m. pabaigoje Urbeliai globojo šešerių metų žydų berniuką Isaaką Kromą.

Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios jis gyveno su motina, močiute ir teta Šiaulių gete. Jis išgyveno 1943 m. lapkričio 5 d. „Vaikų akciją“ ir buvo vienas iš nedaugelio žydų vaikų, kurių nerado vokiečiai ir policija. Po to jis nebegalėjo legaliai gyventi gete, todėl jo teta Estera Thon slapta išvežė jį į „ariškąją“ miesto pusę. Ji paliko berniuką pas vietinį traukinių darbininką, kurio šeima sutiko juo rūpintis. Tačiau netrukus Isaakas buvo grąžintas, nes traukinių darbininko vaikai jį mušė ir įžeidinėjo. Po dar dviejų nesėkmingų bandymų apgyvendinti Isaaką lietuvių šeimoje Estera su berniuku išvyko į Kelmę, kur viena moteris sutiko padėti. Kelionė iš Šiaulių į Kelmę truko daug valandų. Isaakas buvo išsekęs, jo kojos kraujavo, nes batai, kuriuos jis avėjo, jam buvo per maži. Tariamoji šeimininkė, pamačiusi niūrų juodaplaukį berniuką, tvirtai laikantį Esteros ranką, persigalvojo. Pasimetusi Estera užsuko į Petronelės Urbelienės namus, kuri jau nuo okupacijos pradžios globojo žydų paauglę Joniną Meraitę. Estera tikėjosi, kad Petronelė priims ir jos sūnėną. Tačiau ji atsisakė, bet nusiuntė Joniną pas savo tolimą giminaitę Oną Urbelienę, klausdama, ar ši sutiktų padėti. Ona, kuri pažinojo Joniną nuo vaikystės ir žinojo apie sunkią žydų padėtį, sutiko priimti Isaaką. Šioje šeimoje mažasis Isaakas pagaliau rado šilumą ir užuojautą. Jis užmezgė ypatingą ryšį su Elena, vyriausia Onos ir Broniaus dukra. 1944 m. pavasarį, kai atmosfera mieste tapo įtempta, Isaakas su Elena buvo išsiųstas pas kaimo giminaičius ir liko ten iki pat 1944 m. spalio.

Jiems išvykus, Ona ir Bronius kurį laiką priglaudė septynerių metų žydų mergaitę iš Kauno geto Idą Kapeliušnik. 1945 m. pradžioje iš fronto grįžęs Isaako tėvas Motlis Krumas atvyko pasiimti sūnaus. Isaakas jo neprisiminė ir atsisakė išeiti. Elenai teko juos abu palydėti, o paskui apsistojo pas Krumus Kaune (Isaako motina taip pat išgyveno), kol berniukas vėl priprato prie tėvų.

Pokario metais Urbelių šeimos likimas buvo tragiškas: jų sūnus Robertas prisijungė prie Lietuvos partizanų, kovojusių su sovietais už Lietuvos nepriklausomybę, ir krito mūšyje. Tėvai su jauniausiuoju Jasiu buvo ištremti į Sibirą. Pakeliui Jasius iššoko iš važiuojančio traukinio, jo likimas nežinomas. Elena nusekė paskui tėvus į tremtį ir ten mirė būdama jauno amžiaus. Ona ir Bronius į Lietuvą grįžo šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ligoti ir palūžę. Krūmai rėmė Oną Urbelienę, kuri netrukus tapo našle, kol 1972 m. išvyko į Izraelį.