Vladas Varčikas gimė Rudnia (Smolensko sr.). 1920 su tėvais grįžo į Lietuvą. Nuo 1928 mokėsi griežti smuiku (su pertrauka) Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje. 1935–37 studijavo Vytauto Didžiojo universitete (Gamtos ir matematikos fakultete). 1948 baigė Kauno konservatoriją. 1940–41 Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro, 1941–45 Kauno didžiojo teatro orkestro smuikininkas. 1945–46 LSSR Ministrų Tarybos Meno reikalų valdybos inspektorius ir Mokymo įstaigų skyriaus viršininkas. Nuo 1945 dėstė Vilniaus ir Kauno muzikos mokyklose, nuo 1946 – Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, 1993–2000 – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. 1959–71 Kauno muzikinio teatro direktorius. Sukūrė metodinių pjesių smuikui ir fortepijonui.

Kai Vladas dirbo Vilniaus filharmonijos orkestro smuikininku kilo grėsmei, kad naciai gali jį suimti, ir jis skubiai pabėgo į Kauną. Čia pradėjo dirbti Valstybės teatre. Kaune atsitiktinai sutiko pažįstamą iš konservatorijos - Ireną Binkytę, Irena buvo su savo seserimi Lilijana. Vladas labai susižavėjo Lilijana ir tapo dažnas svečias Binkių namuose. Netrukus Lilijana ir Vladas susituokė. Jie gyveno Binkių namuose Vydūno alėjoje. Kazys Binkis iš karto pamilo Vladą. Vladas atsimena, kad prasidėjus žydų žudynėms, nepaisant šeimos pastangų šias naujienas slėpti nuo sunkiai sergančio Kazio Binkio, jis vis tiek žinojo situaciją iš laikraščių ir kitų šaltinių. Kazys Vladui yra pasakęs „Kažką reikia daryti.“

Daugybė Vlado smuiko mokytojų ir bendradarbių buvo žydų kilmės – žydai, kurių likimas buvo iškart nulemtas, ir dėl jų labai sielojęsis Vladas ėmėsi žygių. Vladas tapo Sofijos Binkienės dešiniąja ranka. Jaunas, juodaplaukis, juodaakis, charakteringa erelio nosimi vyras pasirodė be galo drąsus: kadangi Vladas dirbo teatre, spektakliai baigdavosi vėlai, todėl turėjo leidimą vaikščioti ir per komendanto valandą. Taip jis galėdavo kilus pavojui tamsos metu perkelti žmones. Pasinaudodamas tuo, kad panašus į žydą, ant apsiausto užsikabinęs geltoną žvaigždę įsimaišydavo į grįžtančiųjų po darbų būrį ir taip patekdavo į getą, kad perspėtų apie „akcijas“ – geto „valymą“, slapta atneštų maisto ar išneštų paslėpti vertingus daiktus. Kartą Vladas įsimaišė į koloną, bet pamatęs, kad jį susekė, greit nusiplėšė geltoną žvaigždę. Jį vis vien suėmė, nutempė į gestapą, jis labai piktinosi, rodė jiems savo tvarkingus dokumentus. Paskiausiai Vladui teko kelnes nusimauti, kad įrodytų, jog yra ne žydas.

Vladas gebėjo daryti ką reikia – pavyzdžiui turguje mainyti daiktus į maisto produktus. Kartą jį sučiupo pardavinėjantį siūlus, nuvedė į nuovadą, bet Vladas sugebėjo išsisukti.

Vlado ir Sofijos dukra Sofija Ligija Makutėnienė pasakoja: „Kažkas tėvo paklausė, ar yra gyvenime verkęs. Jis atsakė, kad pirmąkart pravirko prie geto tvoros, supratęs, kad nepavyks išgelbėti bendramokslės smuikininkės Cecilijos Karlinaitės ir jos šeimos. Antrąkart – sužinojęs apie „vaikų akciją“, kai Kauno gete naciai atėmę visus vaikus išžudė vietoje ir išsprogdino slėptuves, kur buvo suslėpti dar gyvi mažyliai.“

Po karo Vladas dėstė smuiką Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Vlado dukra Sofija sako, kad  mokiniai apie jį atsiliepia, kaip apie reto gerumo ir supratimo žmogų.

ŽMONĖS PRIEŠ VANDALUS
Vladas Varčikas

Prieš karą dirbau Vilniaus valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre smuikininku. 1941 m. birželio viduryje mūsų simfoninis orkesras išvyko gastrolių. Karas mus užklupo Utenoje. Vieni norėjo grįžti į Vilnių (ten pasiliko jų šeimos), kitus traukė į rytus.[…] Dauguma nusprendė grįžti į Vilnių. Jų tarpe buvau ir aš.
Grįžęs į Vilnių, neradau artimų draugų, kai kurių pažįstamų. Vieni spėjo pasitraukti į rytus, kit buvo nužudyti arba dingo be žinios.[…]
Vieną ankstyvą saulėtą rytą išėjau iš Panemunės į senamiestį susirasti kai kurių žydų tautybės draugų, su kuriais studijavome konservatorijoje. Nieko neradau. Vieni buvo uždaryti Kauno gete, kiti išžudyti pirmomis karo dienomis vien dėl to, kad juos pagimdė žydų tautybės motinos. Sunku buvo visa tai suprasti. Pasiryžau patekti į getą (Vilijampolėje). Ten suradau Ceciliją Karlinaitę. C. Karlinaitei buvo septyniolika metų. Ji buvo talentinga smuikininkė. Mes buvome kurso draugai. Maža, didelėm juodom akim, ji nuostabiai mokėjo džiaugtis gyvenimu. Man visada patiko merginos optimizmas, žvalumas, kuklumas. […] Žinodamas apie siaučiančius žvėriškumus ir numatydamas tragediją, labai norėjau jai padėti, išgelbėti nuo mirties. Karlinaitės šeima buvo gausi. Jos tėvai gyveno vargingai, sunkiomis sąlygomis išmokė dvi dukteris ir sūnų, […] Šeima, pamačiusi mane, nepaprastai nustebo, nudžiugo.
Pas Karlinus buvau kelis kartus ir siūliau pabėgimo iš geto variantus. Paskutinį kartą grįžtant, teko perplaukti Nerį, nes tuo metu getą baigė aptverti, ir išeiti iš ten jau buvo pavojinga. Liūdniausia buvo tai, kad ir pati C. Karlinaitė, kuriai norėjau padėti, ir jos šeima netikėjo baisia ateitimi, dėl kurios buvau ją perspėjęs. Karlinų šeima nepanorėjo skrtis, o visus išvesti kartu nebuvo galima, reikėjo išeiti iš geto po vieną. Vėliau šie mano draugai žuvo kaip ir tūkstančiai kitų.
…Reikėjo ieškoti darbo. Kauno operos teatre trūko smuikininkų. Rugsėjo mėnesį išlaikiau konkursą ir pradėjau dirbti teatro orkestre. Tais pačiais metais spalio mėnesį apsigyvenau pas Binkius, Vydūno al. Nr.20.
1942 m. pradžioje Binkių šeimoje rado prieglobstį pirmas vaikas iš geto – Gita Judelevičiūtė, tada, pagal dokumentus, Valė Vilkauskaitė. Reikėjo imtis visų atsargumo priemonių. Antrame aukšte gyveno vokietis – rudmarškinis.
Atsižvelgiant į sunkią poeto K.Binkio sveikatos būklę (sirgo širdies liga), iš pradžių šeimos nariai slėpė nuo jo savo veiklą. Bet rašytojas greit apie tai sužinojo. Jis vis pabrėždavo, kad lietuvių tauta per mažai pasiruošusi tokiems sunkiems išbandymams […] Sakė, kad reikia kažką daryti, kokiu nors būdu priešintis hitleriniams žudikams. Tuo metu dėl K. Binkio ligos ne viską galėjau papasakoti, bet atrodė, kad jis nujautė žymiai daugiau, negu sakiau jam. pasikalbėjimo pabaigoje staiga paklausė apie mergaitę, atsiradusią mūsų namuose (jam buvo sakyta, kad ji mano jaunesnioji sesuo). Binkis nepatikėjo mūsų giminyste ir pasakė, kad šį darbą, pagalbą persekiojamiems, reikia organizuoti atsargiai, bet dar plačiau.
Kitą kartą kalbėjomės balkone. Jis atrodė kiek geriau, buvo pajėgesnis, negu pirmą kartą. Nuostabi jo erudicija, poeto polėkiai akimirkai leido man užmiršti, kad prieš mane sunkus ligonis. Pranešiau kai kurias žinias iš frontų, kalbėjomės apie teatrą, muziką. Prisimenu, kaip K. Binkis pergyveno, kad negali užbaigti savo darbų, svajojo apie naujus planus.[…]
Tuo metu K.Binkį dažnai lankydavo poetas A. Miškinis, prof. P. Slavėnas, režisieriai R. Juknevičius, J. Grybauskas, skulptorius B. Pundzus, teatro aktoriai. (…)
Algirdas Miniotas gaudavo ligoninėse mirusių žmonių pasus. Tie mirusių pasai būdavo perduodami besislapstantiems žmonėms.
Būdavo atveju, kai kurį nors miesto kvartalą vokiečiai apsupdavo, ir tada „nelegalūs“ piliečiai buvo perkeliami į saugesnę vietą. Taip iš Panemunės rajono dažnai pervesdavau Sonią Ginkaitę, iš Žaliakalnio Rozą Stenderienę, Margitą Stenderytę, Gutą Šmuklerytę ir kitus žmones. Jie visi rasdavo laikinus namus pas bebaimę ir kilnią Pranę Špokaitę-Juodvalkienę.
Vieną 1943 m. lapkričio dieną, sužinojęs apie galimas kratas, kreipiausi į Kauno Operos teatro orkestro artistą, pedagogą Eduardą Satkevičių, kad laikinai priimtų žuvusio teatro koncertmeisterio dukrelę Margitą Stenderytę. Kadangi tame pačiame name gyveno rudmarškinis, mergaitę priglaudė Satkevičiaus žmonos motina Ieva Pocienė, gyvenusi Gardino g. Nr. 50. Po kiek laiko kaimynai mergaitę pastebėjo, ir vaiką teko paimti Satkevičiams. Kai kurie Satkevičiaus kaimynai pastebėjo ir juos įskundė vokiečiams. Pavojuje atsidūrė visa šeima. Kartą vėlai vakare Satkevičius atbėgo pas mus ir papasakojo apie gresiantį pavojų.
Tais laikais Kauno gyventojai geležinkelio stotyje galėjo nusipirkti vaikų, vežamų iš okupuotų Tarybų Sąjungos teritorijų. Vienas vaikas kainavo 5 markes. Tokiems vaikams buvo išrašomi asmens liudjimai. A. Dauguvietytė gavo mums tokį liudijimą Irenos Ivanovos vardu, kuris buvo perduotas Satkevičiui. Margarita pabuvo pas Satkevičių apie pusę metų, o vėliau perkėlėme ją pas O. Dauguvietienę.
Gavau dar kelis tokius pažymėjimus, ir jie buvo panaudoti tokiems tikslams.[…]
Kiekvieną vasarą teko važiuoti į kaimą atostogų ir kartu imtis pas mus gyvenusius „nelegalius“ piliečius. Važinėti traukiniu civiliai asmenys galėjo tik su specialiais leidimai. Leidimus gaudavom iš okupantų valdžios organų, A. Lincevičiui tarpininkaujant.[…]
Vieną dieną, atvykusi iš Vilniaus į Kauną Regina Spiridavičiūtė paprašė padėti organizuoti smuikininko Vulfo Rabinavičiaus pabėgimą iš Vilniaus geto. Vilniaus miesto sąlygos man buvo mažiau žinomos. Su profesorium P. Slavėnu susitarėme, kad Vilniuje mudu susitiksime jo darbavietėje (tada jis dirbo psichiatrinėje ligoninėje) ir aptarsime Rabinavičiaus pabėgimą. Tuo metu pasų neturėjome. S. Binkienė atidavė velionio K. Binkio pasą, kuris buvo perdirbtas K. Binkausko vardu. Nuvykęs į Vilnių, susitikau su prof. P. Slavėnu, kuris mane supažindino su prof. J. Matuliu. Aptarėmė pabėgimo planą. Deja, sutartu laiku V. Rabinavičius neatvyko ir vėliau, tur būt, žuvo gete kaip ir tūkstančiai kitų niekuo nekaltų žmonių.[…]
Siaučiant žudynėms gete, pabėgėlių mieste vis daugėjo. Iš geto reikėjo išnešti jų drabužius, daiktus. Uždavinys buvo sudėtingas. Per keletą kartų, Chmieliauskui padedant, iš geto pavyko išgabenti Rozos Stenderienės, Dinos Šalitaitės ir kitų daiktus. Kai kuriuos reikalingus daiktus geto gyventojai nešdavosi į Veterinarijos akademiją pas biologę N. Likevičienę, o aš pernešdavau juos pabėgėliams iš geto. Taip buvo išsaugotas buvusio Kauno koncertmeisterio Stenderio unikalus italų meistro Amati darbo smuikas.
Kai mus pasiekdavo žinios apie galimas naujas akcijas (žudynes), reikėdavo skubiai pranešti geto gyventojams. Aš turėjau geltoną žvaigždę, prisikabindavau ją prie palto arba švarko, įsijungdavau į nesaugomą koloną ir įspėdavau nelaiminguosius.[…]
Aš suminėjau tik keletą faktų apie pažangių Lietuvos žmonių kovą už okupacijos metais persekiojamų išgelbėjimą. Šiame pasipriešinimo prieš fašistinius grobikus judėjime dalyvavo puikūs žmonės: O. Kuzmina-Dauguvietienė, V. Kurauskas, J. Fedoravičius, A. Karpavičienė ir P. Karpavičius, E. Dagienė, prof. P. Mažylis, prof. P. Slavėnas, prof. J. Matulis, prof. Vidmantas, doc. Stasys Vabalevičius ir daugelis daugelis kitų, kurie, nebodami gresiančio pavojaus, per visą hitlerinės okupacijos metą buvo pasipriešinimo judėjimo gretose.

Iš „Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967