1941 m. vasarą, kai Šalčininkėlius pasiekė gandai apie geto kūrimą kaimyniniame Vilniuje ir aplinkinių miestelių naikinimą, trys broliai Šneideriai - Hiršas, Geršonas ir Gedalija - ir jų draugas Šlomo Lemelmanas (vėliau - Saulius Leymanas) nusprendė, kad jei Lietuvos policija atvyks ir į jų miestelį išvežti žydų, jie pabėgs. 1941 m. Roš Hašana išvakarėse, pamatę į miestelį įžygiuojančius lietuvių kareivius, visi keturi pabėgo į gretimą Žlaugtų kaimą, pas savo senus pažįstamus Woronieckus, kurie juos priglaudė. Woronieckiai buvo šešių asmenų šeima: tėvai Józefas ir Maria bei keturi jų vaikai Wiktoras, Helena, Bronisława ir Zofia, kuriems buvo nuo 13 iki 22 metų. Tai buvo neturtinga ūkininkų šeima, geraširdžiai ir etiški žmonės. Tėvas Juzefas palaikė gerus santykius su Šneiderių šeima, kuri vertėsi medienos prekyba. Jis liko jiems ištikimas, kai jiems reikėjo pagalbos, ir tokia dvasia auklėjo savo vaikus. Jis paslėpė keturis žydų berniukus tvarto palėpėje ir nedvejodamas dalijosi su jais savo skurdžiais pinigais. Be to, jis žinojo, kad jo globotiniai buvo religingi ir nevalgė nekošerinio maisto. Todėl liepė savo šeimai duoti jiems tik pienišką maistą iš vienintelės turėtos karvės.

Keturiems pasislėpusiems berniukams ir jų gelbėtojams pavojus grėsė ne tik nuo vokiečių, bet ir nuo netoliese gyvenusių partizanų, kurie įtarė Woroniecki slepiant žydus ir jį persekiojo. Jie paėmė vyriausiąjį sūnų Wiktorą ir kankino, kad sužinotų, kur slepia žydus, tačiau jis nepasidavė. Nepaisant smurto, kurį Woroniecki šeima patyrė dėl keturių žydų berniukų slėpimo, jie niekada nevertė jų jaustis nepageidaujamais. Padidėjus pavojui, berniukai kurį laiką buvo siunčiami slėptis į mišką, tačiau iki pat išlaisvinimo jų tvirtas pagrindas išliko kuklūs vieno kambario Woronieckių šeimos namai. Po karo broliai Schneideriai ir toliau palaikė ryšius su savo gelbėtojais.