Išgelbėjimo istorija

Adelė Grigaitytė Boll Žiužnienė 

Adelė gimė 1901 metais. Mergaitė turėjo broliuką, deja, vaikų mama anksti mirė. Adelės tėtis dirbo sargu parduotuvėje.
Būdama dar jauna Liepojoje Adelė susipažino su vokiečiu karininku George Boll. Pora susituokė 1917 metais, o po metų 1918 metais šeima susilaukė sūnaus Zenono Boll. Adelei tuomet buvo 17 metų. Gyvendama Liepojoje su vokiečiu sutuoktiniu Adelė išmoko vokiečių kalbą. Pati žinių siekianti Adelė apart vokiečių kalbos mokėjo rusų, lenkų, ir esperanto kalbas.
Kuomet Zenonas buvo dar mažas pora išsiskyrė. Yra žinoma, kad karo metu George buvo atvykęs į Josvainius ieškoti Adelės ir sūnaus, tačiau žmonių teiravosi Adelės Boll, o miestelyje žmonės Adelę pažinojo Grigaitytės pavardę ir šeimai nepavyko susitikti. Po karo iš vokiečio karininko Adelė daugiau nebegirdėjo, manoma, kad karo metu jis žuvo.
Adelė buvo stipraus ir tvirto charakterio, gebėjo sūnų auginti viena. Buvo labai išsilavinusi, mokėjo daug kalbų ir domėjosi medicina. Savo žiniomis dalindavosi su kitais ir padėdavo gydyti vaikus. Dirbo pribuvėja (kaip Adelės anūkė Vidutė, pati 40 metų dirbusi akušere, sako: „Gaudė vaikučius“). Taip Adelė tvarkėsi ir gyveno beveik 15 metų. Dėl saugumo, kai Zenonui buvo maždaug 10 metų, Adelė susigrąžino sau mergautinę pavardę Grigaitytė, o Zenonas tapo Grigaičiu.
1936 metais Adelė ištekėjo antrą kartą – už 18 metų už ją vyresnio Jeronimo Žiužnio. Jeronimui tai taip pat buvo antra santuoka, iš pirmos santuokos jis turėjo 3 vaikus, tačiau Adelės sūnų Zenoną, kuriam tuo metu buvo 18 metų, priėmė kaip savo ketvirtą vaiką, o Adelė šiltai priėmė Jeronimo vaikus. Šeima gyveno Svilių kaime turėjo didelį sodą, augino obelis, laikė bites.
1944 metais į šeimą kreipėsi sena pažįstama Chaja Gelienė prašydami padėti – gelbėti jos ir dar kelių giminių šeimas. Žiužniai sutiko padėti, ir vieną naktį Jeronimas su Zenonu vežimu nuvažiavo į Kauną (apie 60 kilometrų nuo savo kaimo), laukė prie geto tvoros, kol Chajos brolienė Chasia Gelienė su dviem savo vaikais Rachele ir Jokūbu pralindo pro skylę geto tvoroje. Jie atvežė juos į savo namus ir paslėpė trobos kamaroje, kurioje laikydavo maistą. Po kelių dienų prie besislapstančių prisijungė Chasios vyras Izraelis Gelas, o vėliau dar keletas žydų. Iš viso pas Žiužnius slėpėsi 14 žmonių, iš kurių du tuo metu buvo vaikai. Tarp besislapstančiųjų buvo architektas, kuris sugalvojo po krosnimi visiems buveinę. Lįsdavo į ją pro krosnį. Pro geležines krosnies grotas – jas nuimdavo ir visi sulįsdavo. Viduje padarė gultus ir ventiliaciją, kad nors kažkaip pavyktų būti. Žiužniai šiems žmonėms padėjo 9 mėnesius. 9 mėnesius Adelė nepailstamai rūpinosi jų maistu, higiena, ir kitais poreikiais. Dienomis minkydavo duoną, o naktimis ją kepdavo. Išsisukinėdavo nuo kaimynų klausimų apie naktimis rūkstantį kaminą. Liedo upeliuke skalbdavo jų drabužius. Visą tai darė nežinodama kiek laiko tai truks ir kuom baigsis. Zenonas pasikinkęs arklį su taip vadinama brička parveždavo avinuką, paršelį, ar kokį teliuką, o Jeronimas eidavo į mišką medžioti.

Po karo gelbėti žmonės Žiužniam ir Grigaičiui paliko rašytinę padėką, kurią pasirašė visi 14 gelbėtų žmonių: Izraelis Gelas, Chazija Gelienė, Chaja Gelienė, Rachelė Gelaitė, Jokūbas Gelas, Codikas Bleimanas, Boruchas Intriligatorius, Akiva Zaicevas, Abramas Rafaika, Dovydas Richmanas, Riva Kaganienė, Jokūbas Kaganas, Genochas Kaganas, Icikas Michelsonas.
Po karo Adelės sūnus Zenonas su žmona Elvyra susilaukė savo pirmos dukters Vidutės, o vėliau dar 2 vaikų. Adelė labai mylėjo anūkus. Adelė mirė 1967 metais, praėjus 3 metams po jos vyro Jeronimo mirties.