Grinius Kazys

* 1866-1950
* Apdovanotas 2015 metais

Kazlų Rūdos savivaldybė,
Marijampolės apskritis, Lietuva

Grinius Kazys

54.680753 (š. pl.)
23.492778 (r. ilg.)

Išgelbėjimo istorija

Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Selemos Būdos kaime. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1893 m. gavęs medicinos gydytojo laipsnį dirbo gydytoju laive Kaspijos jūroje. 1894 m. grįžo į Lietuvą. Marijampolėje vertėsi gydytojo praktika, aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Buvo vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių ir Varpininkų organizacijos vadovų.

Pirmasis pasaulinis karas K. Grinių su šeima nubloškė į Rusiją. 1896 m. jis buvo vedęs Joaną Pavalkytę, su kuria susilaukė sūnų Jurgio ir Kazio bei dukros Gražinos, (1918 m. žmoną ir dukrą Kislovodske žiauriai nužudė plėšikavę kareiviai).

1917 m. Voroneže K. Grinius tapo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu ir Tarybos pirmininku. 1919 m. vyko į Prancūziją, Taikos konferencijoje buvo pakviestas į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją, tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku. Padėjo tautiečiams grįžti iš vokiečių nelaisvės į Lietuvą. Tų pat metų rudenį grįžo į Lietuvą, kur tuo metu jau buvo rengiamasi pirmiesiems demokratiniams Steigiamojo Seimo rinkimams.

Kazys Grinius – Steigiamojo Seimo, I, II ir III Seimo narys. Rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises. Nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d. vadovavo VI-ajam ministrų kabinetui.

1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Lietuvos Respublikai vadovavo iki 1926 m. gruodžio 17 dienos perversmo, kai perversmininkai privertė atsisakyti prezidento pareigų.

1927 m. K. Grinius vedė Kristiną Arsaitę, jiems gimė sūnus Liūtas.

Vokiečių okupacijos metais – 1942-ųjų lapkričio 14-ąją – dr. Kazys Grinius ir buvę Lietuvos ministrai prof. Jonas Pranas Aleksa ir prof. kunigas Mykolas Krupavičius lietuvių tautos vardu pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje gauleiteriui Adrianui fon Rentelnui memorandumą. Tuo metu tai reiškė savanorišką kelią į mirtį: sušaudymą nedelsiant arba kankinamą žūtį konclageryje, manė istorikai. Memorandume buvo protestuojama dėl Lietuvos kolonizavimo, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų žudynių. Tuometė užsienio spauda stebėjosi, kad trys lietuviai atvirai metė iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį. J. P. Aleksa ir M. Krupavičius gestapo buvo ištremti į Vokietiją. Prezidentui Kaziui Griniui buvo skirtas namų areštas ir tremtis į gimtąjį Selemos Būdos kaimą.

Kazys Grinius ir jo žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius. Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotojas Dmitrijus Gelpernas (1914–1998) Spilbergo fondui liudijo, kad naciams užpuolus Sovietų Sąjungą jis bandė trauktis į Rytus, bet vokiečių armija aplenkė juos, todėl teko grįžti į Kauną. Pakeliui Dmitrijus Gelpernas sutiko Chaimą Jeliną su šeima. Iki geto įsteigimo su Ch. Jelinu jie slėpėsi pas D. Gelperno giminaitę. Vyrai nekeldavo iš namų kojos, nes žinojo, kad žydų vyrus žudo tiesiog gatvėje. D. Gelperno giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė. Griniuvienė puikiai pažinojo ir Dmitrijų, nes ir vienas, ir kitas domėjosi pašto ženklais ir kartais jais keisdavosi. Vieną dieną minėta giminaitė sutiko mieste K. Griniuvienę ir papasakojo, jog Dima Gelpernas irgi Kaune. K. Griniuvienė pasakė, kad jei reikės, ji pasirengusi padėti. Bet D. Gelpernas tąkart kartu su kitais Kauno žydais persikėlė į getą. Vis dėlto po Didžiosios akcijos nusprendė kreiptis pagalbos į Griniùs. Jie jį šiltai priėmė, davė atskirą kambarį. Dmitrijus valgydavo kartu su Grinių šeima prie vieno stalo. Kartais pas Griniùs ateidavo svečių, bet jie neslėpdavo nuo bičiulių D. Gelperno, tarp jų nebuvo antisemitų. Grinių namuose D. Gelpernas gyveno kelis mėnesius, bet kartais išeidavo į miestą, įsiliedavo į iš darbo varomų žydų koloną ir taip patekdavo į getą. Grinius parūpindavo Gelpernui medikamentų ir pasakodavo jį dominančią informaciją.

Dmitrijaus Gelperno bendražygė hab. dr. prof. Sara Ginaitė, buvusi Kauno geto kalinė bei antinacinio pasipriešinimo dalyvė, prisimena, kad D. Gelpernas visą pirmąją nacių okupacijos žiemą iki Prezidento Kazio Griniaus ištrėmimo į Selemos Būdą slapstėsi Grinių šeimoje.

Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje.  1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos.

Išgelbėti žmonės:

Dmitrijus Gelpernas

Informacija surinkta naudojantis:

54.680753 (š. pl.)
23.492778 (r. ilg.)

Kazys Grinius

Kazys ir Kristina Griniai, su sūnum Liūtu. 1928

Grinius ištremtas iš Kauno, sesers ūkyje Alkšniškėse. 1943

Turite informacijos apie teisuolius?
Susisiekite su mumis

Architektas  Tauras Budzys 

t.budzys@gmail.com 

+37069824490

Menotyrininkė  Barbora 

Karnienė 

barbora.karniene@gmail.com 

+37068821523

© 2022 teisuolių atminimas

  • Instagram
  • Facebook
Dėkojame prisidėjusiems
prie projekto:

Jonas Gencevičius

Gediminas Kemeklis

Nicolas Ortiz

Vida Koncevičienė

Poilsio namai "Žiogelis"

Reuven Taibel

Lev Šifrin

Izrail Šifrin

Regina Gedžienė

Žilvinas Neliubšis

Juozas Straupis

Mindaugas Šnipas

Vitalija Čiurinskienė

Jolita Juknelevičienė

Romualdas Juknelevičius

Ramūnas Alminas

Zelbų palikuonys

Liuda Bartaševičiūtė

Rūta Lelytė

Regina Surkytė - Požerienė